Arčiau Turkijos nei žemyninės Graikijos esanti Rodo sala atskleidžia dar vieną Graikijos veidą. Pati saulėčiausia vieta Europoje pavasarį pasitiks vešlia augmenija ir žiedų jūra, o vasarą – nepailstančia saule, įkaitinančia viską aplinkui, net ir raudonas salos uolas. Ko dar netrūksta saloje? Vėjo! Smagiausias jis ties Prasonisiu, kažkodėl vadinamu ne vėjuotąja, o žaliąja sala. Čia mėgstamiausia buriuotojų ir jėgos aitvarų ganytojų vieta. Uolėtos apylinkės, skurdi augalija – atrodo, kad viską čia nupūtė smarkuolis vėjas. Pietinė Rodo pusė ramesnė ir mažiau apgyvendinta, kiek nekurortinė, nes pagrindiniai turistiniai miesteliai susitelkę salos šiaurėje, ties sostine – Rodo miestu, stebinančiu milžinišku senamiesčiu. Apjuostas dviguba gynybine siena su tvirtais, masyviais vartais, Rodo senamiestis kviečia į akmeninį labirintą. Miesto dvasia viduramžiška ir už ją dėkoti reikėtų Šv. Jono riterių ordinui. Tačiau Rodo istorijos gijos driekiasi į dar senesnius laikus, kai čia stovėjo legendinis Rodo kolosas – vienas iš septynių senojo pasaulio stebuklų. Suvokti saulės dievui Helijui skirtos statulos dydį sunku net ir susipažinus su istoriniais liudijimais, pavyzdžiui, Plinijus vyresnysis rašė, kad ne kiekvienas vyras sugebėdavęs apglėbti skulptūros pirštą. Akivaizdu, kad jei tokio dydžio statula būtų išlikusi iki šių dienų – ji būtų ryškiausia salos dominantė.